Paroda yra tarsi lėtas ir ramus apmąstymas apie praeities įvykius, apie artimus žmones. Apie įspaudus, kuriuos jie neištrinamai palieka ir kurie netikėčiausiose situacijose mus suranda – net tada, kai jų egzistavimą esame pamiršę ar net sąmoningai išbraukę iš savo atminties. Kaip mažas akmenėlis jie įkrenta į kurpę ir pradeda apie save priminti.
Nemanau, kad yra teisinga formulė, kaip gyventi šiandienos neramybės vandenyne, kai chaosas ir nerimas kartais parbloškia nuo kojų. Ieškau, laikausi senų ir man pažįstamų dalykų bei žmonių. Tėvų meilė ir rūpestis, močiutės sodas, kuriame vaikystėje valgydavome žalius agrastus, labai senos gėlės – bijūnai ir flioksai, vyšnia, kurią pasodino senelis. Visa tai man vis dar priklauso, duoda stiprybės ir paguodos.
Milijono neatsakytų klausimų pasaulyje gera, kai yra kišenė, į kurią įkišęs ranką gali apčiuopti kokį akmenėlį.
Parodoje rodoma 15 paveikslų ir 4 skulptūros. Tai šviesus pasakojimas, balansuojantis tarp atminties, tikrovės ir sapnų. Kiek žaismingi, vaikiški vaizdai gyvena savo lėtą gyvenimą, ir nejučia kyla klausimas: „Kur gi aš ką tik bėgau?“
Apie menininką

Laima Bikše
Laima Bikše tapybą apibūdina trapi, jautri linija ir niuansuotas, prislopintas koloritas, kuris kartais pereina į sultingą, prisotintą spalvų esatį. Paveiksluose spalva kuriama sluoksniais — paviršius lazuojamas, vėliau nušluostomas ar net nukasomas, kol vietomis tapymas tampa toks plonas, kad atsiveria pati drobė. Jos šiurkšti tekstūra stoja į dialogą su subtiliu rašmeniu, kurdama įtampą tarp trapumo ir materialumo.