Filosofas Henri Bergson sako, kad „suvokimas niekada nėra vien proto sąlytis su esančiu objektu; jis prisotintas atminties vaizdų, kurie jį papildo ir kartu interpretuoja.“ Mano paveikslai būtent taip ir randasi – jie prasideda nuo vaizdo ar realaus objekto: šviesos pluošto, išraiškingo šešėlio, atšvaito ar galbūt paukščio, kuris mirksnį mane aplankė kieme. Ir mirksnis susipina su atminties sluoksniais, su išgyventa erdve, kurioje momentas užsibūna, leisdamas praeičiai įtekėti į dabartį ir nugriauti laikrodžio diktuojamo laiko ribas. Praeitis kiekvieną mirksnį prisotina mūsų dabartinę sąmonę, ir mano viltis – kad ir kiekvienas žiūrovas savo asmeninės patirties atmintimi toliau turtins mano darbus, suvokdamas juos per savo išgyventos praeities prizmę.
Šioje parodoje ypatinga reikšmė tenka ornamentams, kurie veikia kaip įtraukiantis, meditatyvus raštas: kviesdamas žiūrovo akis sekti linijas, jis leidžia trumpam išeiti už laiko ribų, užmiršti šuoliuojantį bėgimą ir pabūti kitame, savo vidiniame, lėtame ir ramiame laike.
Apie menininką

Dita Lūse
Dita Lūse plačiai žinoma dėl savo niuansuotų aliejinių paveikslų ir dėl ypatingos aliejinės tapybos technikos, kuri prilygsta akvarelės trapumui — ploni, daugiasluoksniai dažų užtepai kuria lengvumo ir permatomumo įspūdį. Jos kūryba apima platų teminį spektrą, tačiau centrinė vieta jame tenka šviesos ir laiko santykiams. Lūse dažnai vaizduoja erdves, prisotintas atminties esaties, pabrėždama šviesos kuriamą gylį ir atmosferą.